Kačiūniškės dvaro sodyba ir apylinkės dabar. Filmuota medžiaga.

Kauno Rajono  Taryba kartu su VšĮ „Idėjų srautai“ pasirašė viešosios įstaigos Kačiūniškės dvaras (toliau – įstaiga), kurios pagrindiniai veiklos tikslai skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą Kačiūniškės dvare, pritraukti investicijas į Kauno rajoną, atstatyti ir išsaugoti nekilnojamąjį kultūros paveldą ateinančioms kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis, steigimo sutartį.

Įkurtos VšĮ „Kačiūniškės dvaras“ veiklos sritys:

- vykdyti kultūros ir meno sklaidos, edukacijos funkcijas;

- supažindinti visuomenę su šiuolaikinio meno tendencijomis ir meninės kūrybos įvairove;

- dalyvauti tarptautiniuose projektuose, pristatyti mūsų šalies kultūrą užsienyje;

- plėsti visuomenės meninį kultūrinį akiratį ir skatinti kūrybiškumą;

- informuoti ir šviesti visuomenę paveldosaugos klausimais;

- atgaivinti Kačiūniškės dvarą kultūrinio-istorinio identiteto dvasioje;

- stiprinti kultūros įstaigas kaimuose, mažose gyvenvietėse, palaikyti kultūrinę saviraišką;

- populiarinti ir plėtoti istorinį kultūrinį turizmą kaip žmonių aktyvaus poilsio, rekreacinių poreikių tenkinimo priemonę, skatinti norą pažinti istoriją, kultūrą ir gamtą, pirmenybę teikiant aktyvioms laisvalaikio leidimo formoms, stiprinančioms aukštą dorovinę kultūrą;

- skatinti tautišką ir pilietinį visuomenės ugdymą, organizuoti įvairius renginius;

- rengti turistinius maršrutus ir projektus;

Atsižvelgiant į meno ir kultūros bei kultūrinio turizmo plėtros Kauno rajone potencialą, įsteigta viešoji įstaiga „Kačiūniškės dvaras“ ir artimiausiu metu bus patvirtinti jos įstatai.

Kauno rajono savivaldybės kolegijai buvo pristatytas Kačiūniškės dvaro kaip kultūrinio- istorinio turizmo centro architektūrinės projektinės vizualizacijos ir investicinis projektas bei siūlymas projektą vykdyti partnerystės pagrindu, įsteigiant Viešąją įstaigą “Kačiūniškės dvaras”.

Siekiant parengti Kačiūniškės dvaro viziją, buvo apsilankyta panašia veikla užsiimančiose organizacijose Lietuvoje, Latvijoje, Castel Brando Italijoje, Ashford Castle Airijoje, domėtasi tokių organizacijų veikla kitose Europos šalyse.

Kauno rajono mero pirmoji pavaduotoja N.Kliučienė pritaria parengtai vizijai, pagal kurią Kačiūniškių dvaras turėtų tapti Nevėžio pakrantės dvarų grandinės dalimi ir palaipsniui įsilieti į pažintinę Raudondvario bei Žemaitkiemio (Babtyno) dvarų trasą. Turistų srautams Kačiūniškės dvaro kompleksas taptų tarpine stotele pakeliui iš Raudondvario dvaro Nevėžio pakrante link Žemaitkiemio dvaro arba atvirkščiai – iš Žemaitkiemio link Raudondvario.

Dvare turėtų būti įrengtas kompleksas, kuris apimtų pilies pastatą su apžvalgos bokštu, konferencijų-seminarų salę, svečių namus, senovinių valčių ir upinių žvejybos reikmenų muziejų , turistinės stovyklos aptarnavimo centrą. Turėtų įsikurti mokymų centras, kuriame vyktų vietiniai, nacionaliniai mokymai, seminarai, konferencijos, tuo pačiu derinant darbą ir turiningo laisvalaikio leidimo formas. Be to, šiame centre galėtų vykti nedideli koncertai, spektakliai, parodos ar menininkų plenerai, reprezentaciniai rajono renginiai. Vizijos autoriai mano, kad šis centras galėtų būti naudojamos visų bendruomenės sektorių interesams – savo organizacijų narių mokymus čia galėtų organizuoti vietos valdžios, verslo atstovai.

Kauno rajono mero V.Makūno pozicija vienareikšmiška – Kaunui reikalingas dar vienas traukos taškas, reikia sukurti turizmui palanku kompleksą.

Vicemeras P.Mikelionis palankiai žiūri i projektą, leisiantį Kauno svečiams mėgautis šalia Kauno esančiu turizmo objektu, kuris atsirastų stebėtinai arti J.Liekio sodybos – Naujalio muziejaus filialo Biliūnų kaime ir suteiktų galimybę šiems turizmo kompleksams nukreipti vienas kitam turistų srautus – tiek besidominčius Lietuvos istoriniu, architektūriniu paveldu, tiek etniniu, technikos paveldu. Sodyboje sukaupta daug vertingų XIX-XX a. etninio paveldo kultūros vertybių bei 220 vienetų technikos paveldo kolekcija, atspindinti paskutinių šimtmečių technikos raidą Lietuvoje, įsirengtas net 150 metrų ilgio lėktuvų pakilimo ir leidimosi takas.

Kauno rajono savivaldybei  buvo inicijuotas prašymas tarpininkauti Viešajai įstaigai „Idėjų srautai“ suteikiant buvusio vienuolyno   Kačiūniškių kaime Raudondvario seniūnijoje disponavimo teises, atstatant,  įrengiant bei pritaikant dvaro pastatus Kauno rajono Raudondvario seniūnijos infrastruktūros plėtrai, pažintiniam bei kultūriniam turizmui skatinti, istorinės ir kultūrinės  reikšmės  objekto išsaugojimui, vietinės ir respublikinės reikšmės renginių organizavimui.   

             Žvalgantis teritorijas pakaunėje,su Raudondvario seniūno T.Gaidamonio pagalba užgimė mintis atgaivinti besunykstantį buvusį Kačiūniškės vienuolyną. Seniūnas entuziastingai palaikė šią ideją ir visapusiškai skatino jos įgyvendinimą. Kačiūniškės dvaras – kaip dar vienas Raudondvario seniūnijos turizmo traukos objektas bei kultūrinių renginių centras didintų  seniūnijos patrauklumą rajono mastu.

              Pasak seniūno T.Gaidamonio, būtinas  Kačiūniškės dvaro problemų įvardijimas bei  kompleksiškas ir savalaikis  jų išsprendimas, kuris  padėtų prikelti šį eklektiškos architektūros kompleksą.

Dvaro pastatai, dėl šiuo metu ten gyvenančių privačių asmenų chaotiškos arba netinkamos priežiūros yra nepatenkinamos/ arba avarinės būklės, dvaro teritorijoje „atsiradęs“ naudotų mašinų kapinynas, kuris atsitiktiniams smalsuoliams, užklydusiems į dvarą, sukelia atgrasų vaizdą. Kontrastas skaudina ir piktina- nors ir nykstančio , bet subtilaus dvaro fone – daugybės senų automobilių griaučiai.

          Nepritaikomas ir tinkamai neprižiūrimas/ nerestauruojamas Kačiūniškės dvaro kompleksas nyksta. Šiandieną Kačiūniškės dvaras egizistuoja kaip istorinis paveldas, ateities kartoms –  be tinkamo pastatų naudojimo ir priežiūros – gali išlikt tik istorija.

Kačiūniškėse prie Nevėžio stūksantis buvęs benediktinių vienuolių pastatas paverstas kaimo daugiabučiu su neįteisintais būstais

Netoli Raudondvario, prie Nevėžio kranto, stūkso gražus Kačiūniškių dvarelis. Jo bokšto kuorai iš toli traukia akį važiuojant vieškeliu Biliūnų kaimo link arba kitoje upės pusėje vykstant Babtų keliu.

Tačiau buvęs moterų vienuolynas pažvelgus iš arčiau atrodo gerokai aptriušęs. Jame įsikūrusios kelios šeimos, kurias jungia giminystės ryšiai. Žmonės teigia gyvenantys nežinioje, nes jų butai nėra įteisinti, neaiškus ir paties dvaro likimas.

Kačiūniškių dvarelyje tarpukariu gyveno benediktinų ordino vienuolės. Jas čia 1929 metais įkurdino kanauninkas Juozas Meškauskas. Architektūros tyrinėtojai šį praėjusio amžiaus pradžioje pastatytą dvarelį apibūdina kaip žaismingos stilių eklektikos statinį su kuorais papuoštu bokštu.

Sovietmečiu pastatas atiduotas kolūkiui „Kelias į komunizmą“, paskui Žemės ūkio elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto eksperimentiniam ūkiui. Čia veikė pieninė, rūsyje – skalbykla. Keliuose kambariuose gyveno kolūkiečiai. Vėliau kolūkių griūties epochoje dvarelis atiduotas keliems neturintiems būsto žmonėms. Vienuolių ordinas atsiimti dvarelio nepanoro.

Buvusiame vienuolyne gyvenanti Teresė Čiapienė sakė, kad čia įsikūrė prieš penkiolika metų. „Kai atsikėliau su savo šeima, viskas jau buvo išdraskyta, – prisimena ji. – Kadaise name buvo vandentiekis, bet jo neliko, todėl geriame kiemo šulinio vandenį“.

Trys moters sūnūs ir dukra šiame dvarelyje užaugo, vedė, sulaukė vaikų. Paskui čia atsikėlė ir antrų pusių tėvai, kiti artimieji. Šiuo metu dvare ir sovietmečiu netoliese pastatytame name iš viso gyvena jau 19 suaugusiųjų, krykštauja 8 vaikai. Tik kukliame kambarėlyje apsigyvenęs viengungis Antanas su dvaro gyventojais nėra susijęs jokiais giminystės ryšiais.

Naujai susikūrusios šeimos greitai užėmė visas likusias paminklinio pastato erdves, vyrai patys įsirengė kambarius. Dabar dvarelyje yra 5 butai. Dar du įrengti sovietmečiu šalia pastatytame name.

Raudondvario seniūnas Tamošius Gaidamonis sakė, kad dvarelis formaliai daug metų buvo tarp dangaus ir žemės. „Tik pernai seniūnijos pastangomis Kauno rajono savivaldybės administracija pagaliau inventorizavo šį pastatą ir įtraukė į savo balansą, – teigė jis. – Tačiau viduje butai buvo įrenginėjami be jokių planų, todėl juos irgi būtina įteisinti“.

Kalbinti gyventojai sakė nejaučiantys jokio pasididžiavimo, kad gyvena dvarelyje. Iš komunalinių patogumų čia rastume tik elektrą. Pasak seniūno T.Gaidamonio, kai kuriems butams ji kartais atjungiama už skolas.

Dvarelio gyventojas Vaidas Čiapas pasakojo, kad turėjęs planų įrengti kambarį bokšte. Iš jo langų atsiveria nuostabus Nevėžio pakrantės peizažas. „Tačiau reikia didelių lėšų, – kalbėjo jis, rodydamas suaižėjusias ir apsamanojusias patalpos lubas. – Dabar čia baisu užeiti, nes bet kada gali nukristi koks nors luitas“. Vyras sakė dirbantis stogdengiu, todėl pats sugebėtų suremontuoti kiaurą bokšto stogą, sutvirtinti lubas. „Bet niekas nežino, kiek čia gyvensime, nes neturime nei nuosavybės, nei nuomos dokumentų. Bet kada galime būti išprašyti iš šių namų, todėl nenorime be reikalo leisti pinigus, kurių paskui tikrai niekas nesugrąžins“, – mosteli ranka V.Čiapas. Šiuo metu apleista bokšto patalpa Čiapams atstoja sandėlį.

Gyventojai neskuba remontuoti ir savo butų. Trijų arba dviejų kambarių būstai primena siauras vienuolyno celes. Laiptinės sienos seniai nemačiusios dažytojų teptukų, prie senų medinių durų pasitinka suaižėjęs betonas.

T.Gaidamonis apgailestavo, kad toks gražus dvarelis yra apleistas, neišnaudojama jo vieta. „Rajono valdžiai reikės apsispręsti, ar palikti pastatą gyventojams, pasirašyti su jais nuomos sutartis, nustatyti, kiek jie gali užimti gyvenamojo ploto, – aiškino jis. – Kitas variantas – panaudoti dvarelį visuomenės reikmėms“. Seniūno nuomone, geriausia būtų, jei pastatą apsiimtų valdyti valstybė arba Savivaldybės administracija. „Dvarelį galima paversti turistų traukos objektu, – kalbėjo T.Gaidamonis. – Juk šalia atsiveria gražus Nevėžio krantų vaizdas, daug žmonių čia apsilankytų, jei per upę pastatytume pėsčiųjų tiltą, kuris Kačiūniškes sujungtų su Babtų keliu“.

Pasak seniūno, dvareliu domisi ir verslininkai. Vieni čia norėtų įkurti viešbutį, konferencijų salę, restoraną, kiti – sveikatingumo centrą. Kai kurie jau siūlė sumokėti buvusio vienuolyno gyventojams iki 400 tūkst. litų, kad šie išsikeltų gyventi kitur. Bet tam reikia Kauno rajono administracijos sprendimo dėl dvarelio ateities.

T.Gaidamonis minėjo, kad šalia Nevėžio ateityje planuojama tiesti dviračių takus, upėje sukurti baidarių trasos infrastruktūrą. „Jei dvarelis turėtų kultūrinę ar rekreacinę paskirtį, jis neliktų nuošalyje ir pritrauktų daug žmonių“, – įsitikinęs jis.

Paveldo objektų privatizavimas neatgaivino daugelio architektūrinių paminklų, nes dvarus įsigiję asmenys stokoja pinigų jiems restauruoti

Daugelio naujųjų dvarininkų žvilgsniai krypsta į valstybę. Jie viliasi gauti pinigų architektūros ansambliams išsaugoti, tačiau dažnai išgirsta atsakymą, kad tokiems poreikiams pinigų nėra.

Tuo tarpu Lietuvoje stūksantys vertingi architektūros šedevrai – Lietuvos ir Lenkijos didikų dvarai – net sparčiai augant šalies ekonomikai nesulaukia valdžios paramos. Kauno regione esančių griūvančių dvarų negelbsti nei privatizavimas, nei sustiprinta jų priežiūra.  

Dvarus privatizavusieji laukia valstybės paramos, o architektūros paminklus valdančios seniūnijos – verslininkų investicijų.

Poryt turėtų paaiškėti ant Nemuno kranto Jurbarko rajone XIX amžiaus pabaigoje pastatytų Belvederio rūmų likimas. Jie sunyko per pastaruosius penkiolika metų. Dabar net sunku patikėti užrašu ant vienos prie rūmų sienos pritvirtintoje lentoje, kad prieš dvidešimt metų šiuose rūmuose vyko pienininkystės veteranų susitikimas. Visiškai apleistas ir keliolikos hektarų parkas, išdaužyti dvaro langai, vagiamos plytos. Tiesa, kai kurios rūmų angos dabar užkonservuotos.

Buvusiame dvaro pagalbiniame pastate gyvenantis Vytautas sako keliolika metų stebėjęs, kaip vagys vežė lentas, koklius, langus, duris, tačiau nieko nedaręs. “Ką jūs man siūlote? Gal man reikėjo per naktis budėti?! Jau būčiau užmuštas, aš nesu policininkas”, – kalbėjo abejingas dvaro ardymams kaimietis.

Jis net neapgailestauja, kad vis labiau nyksta vienas gražiausių Panemunių statinių. “O ką man daryti, aš neturiu pinigų, tegul griūna, bus ramiau, nevaikščios tiek žmonių”, – nukirto vyras.

Rugpjūčio 11-oji – tai data, kai gali prasidėti šio dvaro atgimimas. Seredžiaus seniūnas Jonas Pikoraitis informavo, kad tądien dvarą bus bandoma parduoti aukcione. Pradinė dvaro ir keliolikos hektarų parko kaina daugiau nei 480 tūkstančių litų, be to, pirkėjas privalo įsipareigoti už 200 tūkstančių litų atnaujinti Seredžiaus infrastruktūrą. “Ne vienas pirkėjas išreiškė norą įsigyti rūmus, daugelis žada restauruotą pastatą naudoti reprezentacijai”, – teigė miestelio seniūnas J.Pikoraitis.

Seniūno teigimu, dvaras sunyko tik todėl, kad iki šiol nebuvo pirkėjų, tačiau pastaruoju metu susidomėjimas paveldo objektu gerokai išaugo. Tarp potencialių pirkėjų minimas ir koncernas “Achemos grupė”.

Vien Kauno rajone yra apie dešimt vertingų architektūros paminklų, didžioji dalis jų privatizuoti. Naujieji savininkai suskubo dvarus užkonservuoti, tačiau daugelis, kaip ir iki privatizavimo, nėra restauruojami. Dvarų savininkai skundžiasi neturį lėšų, mat daugelio objektų rekonstrukcijai reikia ne vieno milijono litų. Kauno rajone atrestauruotas tik Žemaitkiemio dvaras, čia vyksta įvairūs kultūros renginiai, menininkų sambūriai. Tuo tarpu kitų dvarų būklė – apgailėtina.

Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Vidimanta Poškaitienė sako, kad visi Kauno rajone esantys dvarai – privačiose rankose. “Savininkai neturi lėšų arba nenori pradėti restauravimo darbų, tačiau daugelis dvarų yra užkonservuoti, jų nykimas sustabdytas”, – teigė V.Poškaitienė.

Prieš kelis šimtmečius statytame Panevėžiuko dvare neverda gyvenimas – užverti langai, uždarytos durys. Apie galimą dvaro atgimimą byloja tik naujai apsėta pievelė, padažytos kai kurios dvaro sienų dalys. “Seniai reikėjo jį nugriauti. Jei būtų mano valia, tikrai nieko nelaukčiau, sulyginčiau su žeme”, – ryžtingai kalbėjo iš namo priešais dvarą išėjęs vietinis Alius.

Kaimietis sakė, kad sovietmečiu dvare buvo Panevėžiuko kultūros centras, mokykla. “Ir žentas su mano dukterimi dvare susipažino”, – kalbėjo kaimietis. Vyras net nebandė neigti, kad dvarą prieš keliolika metų ėmė niokoti patys kaimiečiai. “Nešė viską, ką tik galėjo, o ir dabartiniai savininkai nesistengia jo atnaujinti”, – įsitikinęs Alius.

Panevėžiuko dvaras šiuo metu priklauso keliems asmenims. Kaimiečių teigimu, vienas jų lyg ir norėtų imtis dvaro atstatymo darbų, tačiau kiti nesutinka jų finansuoti. “Atvažiuoja, pasižiūri ir išvažiuoja. Matyt, taip ir sugrius”, – kalbėjo priešais dvarą gyvenantis kaimietis.

Ant Nevėžio kranto griūvančiame Kačiūniškių dvare gyvena kelios šeimos, tačiau rūmuose gyvenantys žmonės pastato atnaujinimui paprasčiausiai neturi pinigų. Šioms šeimoms laikinus butus dvare skyrė Raudondvario seniūnija, šeimos neturėjo kur gyventi.

Artimiausiu metu neplanuojama šių rūmų rekonstrukcija – anksčiau rūmuose gyvenusios seserys benediktinės atsisakė bet kokių pretenzijų į nekilnojamąjį turtą. Manoma, kad artimiausiu metu atsiras Kačiūniškių dvaro pirkėjas. “Kol kas dar niekas nepareiškė noro jo įsigyti, tačiau, mano žiniomis, seniūnija ieško potencialaus pirkėjo”, – sakė Kauno rajono savivaldybės vyr.specialistė, kuruojanti paveldo klausimus.

Nyksta ir Noreikiškių rūmai, kuriame praeityje gyveno garsios visuomenės veikėjos, buvusios Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis tėvai. “Šio dvaro būklė nėra gera, bet tikimės, kad pavyks jį atgaivinti. Tiesa, jis taip pat priklauso privatiems asmenims, gyvenantiems rūmuose”, – sakė V.Poškaitienė.

Nors naujieji dvarininkai, įsigydami architektūros paminklus, privalo įsipareigoti saugoti paveldo objektus, tačiau daugelis šių įsipareigojimų nepaiso. “Savininkai dvarus turėtų restauruoti, tvarkyti. Įstatymas leidžia netvarkomą paveldo objektą atimti, tačiau kol kas tokio atvejo nebuvo, nes ir pati valstybė neturi lėšų dvarams tvarkyti”, – aiškino Kauno rajono savivaldybės vyr. Specialistė V.Poškaitienė.

Apleisti ir daugelis Kauno apskrityje stovinčių dvarų. Dabartiniai Žeimių (Jonavos r.) rūmų savininkai bando atgaivinti praeityje Kosakovskių pastatytą dvarą. Prieš penkerius metus įsigiję architektūrinį paminklą naujieji dvaro savininkai stengiasi sustabdyti dvaro nykimą.

Šią savaitę jie valė sienas, šlavė grindis, tvarkė aplinką. “Neseniai vidiniame dvaro kieme pasėjome dekoratyvinę žolę. Kai įsigijome rūmus, jie buvo apleisti, išdraskyti”, – vedžiodama po erdves dvaro menes sakė rūmų savininkė Birutė Lapienė. Moteris rodė išgriuvusias krosnis – koklius ir plytas išvogė kaimiečiai. Dar anksčiau kaimo žmonės plėšė grindis, ardė sienas, langus. “Iš pradžių norėjome užkonservuoti rūmus, tai pavyko padaryti. Bent trumpam pavyko sustabdyti jų ardymą”, – kalbėjo pastatų savininkė. Tuo pat metu ji pripažino, kad dvaro rekonstrukcijai trūksta lėšų. “Gal ir būtų galima ką nors galvoti, jei žinotume, kad rekonstruotas dvaras neš nors menkiausią pelną. Svarstėme įvairius variantus – gal reikėtų įkurti kaimo turizmo, gal kultūros centrą”, – mintimis dalijosi dvaro savininkės duktė Rima.

Moteris neslėpė, kad šeima dvarą nupirko menininkui sūnui Domui. “Jis šiemet baigė Vilniaus dailės akademiją, visuomet svajojo atstatyti rūmus. Po kelių savaičių dvare ketina pristatyti savo darbų parodą”, – pasakojo menininko motina. Šeima mano, kad dvare galėtų veikti miestelio kultūros centras. “Anksčiau didžiojoje dvaro salėje vyko koncertai, todėl kultūrinės dvaro paskirties nenorėtume atsisakyti”, – sakė savininkės duktė.

Šeima iki šiol svarsto galimybę, kad dvare galėtų apsigyventi ir jų menininkas sūnus, tačiau dvaro ansambliui restauruoti reikėtų kelių milijonų litų. “Stengiamės užtikrinti, kad bent jau artimiausiu metu dvaras dar labiau nesunyktų”, – sakė ponia Rima.

Kairiajame rūmų sparne šeimininkai įrenginėja sandėliuką ir vieną kambarėlį, kuriame galėtų apsigyventi prižiūrėtojas. Valstybės paramos šeima nebesitiki, nes ankstesnė dvaro savininkė jau yra gavusi nemažai lėšų, tačiau jas iššvaistė ne pastato remontui.

Keliolika metų privatizuotas ir Lančiūnavos dvaras (Kėdainių rajone). Prieš kelerius metus dvaro savininkai pastatą buvo išnuomoję vietiniam ūkininkui, šis paveldo objektą buvo pavertęs sandėliu. Dvaro kaimynystėje gyvenanti Danutė Eigofmanienė “Kauno dienai” sakė, kad būtent tuo laikotarpiu dvaras labiausiai nuniokotas.

“Išpuvo grindys, dvarą sugraužė žiurkės, o pastaruoju metu jis stovi niekieno nenaudojamas”, – sakė buvusi mokytoja, prieš du dešimtmečius dirbusi dvare veikusioje mokykloje.

Šiandien Lančiūnavos dvaras primena ne kilmingųjų rezidenciją, o pastatą vaiduoklį. “Niekas čia nieko nedarys, laukia, kol pinigų duos valdžia. Nieko jie negaus, juk yra svarbesnių objektų”, – kalbėjo dvaro kaimynystėje gyvenanti moteris.

Kultūros paveldo departamento Planavimo ir programų skyriaus vedėja Bronislava Raupėnienė teigė, kad šiemet dvarams restauruoti valstybė skyrė 2 milijonus litų, dar 1 mln. 200 tūkst. skyrė rūmų valdytojai – savivaldybės, seniūnijos, muziejai. “Poreikis yra gerokai didesnis, tačiau tokios yra valstybės galimybės”, – teigė B.Raupėnienė. Nuo šių metų įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią kompensacijos už dvaro rekonstrukciją gali tikėtis ir privatūs asmenys. Šiemet dvarų valdytojai prašė paramos už 20 milijonų litų.

Finansuojamas keliolikos dvarų tvarkymas, tačiau nė vieno jų nėra Kauno apskrityje. “Pinigai skiriami pagal reikšmę, istorinę vertę, be abejonės, priklausomybę”, – atvirai kalbėjo Planavimo ir programų skyriaus vedėja B.Raupėnienė.

Specialistai vienbalsiai sutaria, kad dvarai atgims tik tuomet, jei juose ims veikti traukos centrai. “Jei žmonės dvaruose bandys įsikurti savo rezidencijas, jie liks mirę. Paveldo objektai turėtų tapti kultūros centrais. Tuomet jie nebus apleisti ir pamiršti”, – įsitikinusi Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr.specialistė V.Poškaitienė.